Man nutiko MAROKAS

Nutiko? Nutiko. Būtent tokiais pirmaisiais žodžiais pokalbį pradėjo mūsų pozityvioji Baltic Tours kolegė Guoda. Marokas. Paplūdimyje besisveikinantys kupranugariai, kepinanti saulė ir daug, daug skanaus maisto. Pripažinsime, skaitant straipsnį, gali imti šokti gomurys, plaukuose sužibėti Afrikos smėlynai, o pėdos imti jausti žaviai nuspalvotą, pavėsyje gaivinantį, miesto grindinį. Šiame pasakojime rasite viską. Atrasite naują rojų. Gal net atostogų planus pakoreguosite. Pajusite brizą. Marokas suvilios, lygiai taip, kaip suviliojo mūsų Guodą.

Pameluosiu, jei sakysiu, kad Maroko kelionė nebuvo planuota. Persekiojo mane Marokas beveik metus. Tada supratau, kad reikia man ir tam paslatingam mėtų arbatos kraštui suremti žvilgsnius realybėje. Iki kelionės buvo likę net trys su puse mėnesio, bet jau turėjau bilietus kišenėje. Nusprendėm aplankyti tris miestus ir rezervavomės pirmąją nakvynę Maroke. Tai tiek buvo to planavimo.

MARAKEŠO PRADŽAMOKSLIS

Pradėjom kelionę dviese. Atvykusios į Maroką iškart susipažinom su pirmom marokietiškom apgaulėm (į kurių pinkles sėkingai nepakliuvom) ir iškart po to susipažinom su vokiečių porele ir vienišu amerikiečiu, su kuriais sėkmingai į maisto turgaus palapinę kartu pakliuvom. Ten pirmąkart susitikom su juokingom marokietiškom kainom, marokietišku gatvės maistu ir įpročiu užsisakyti VISKĄ IŠ MENIU. Pilnais skrandžiais, bet nepilnais potyrių bakais, nulingavom paragauti marokietiško alaus, kurio patys jie nelabai gali gerti (ir tik vėliau supratome dėl ko). Na ir ką, paragavęs pirmus gurkšnius alaus iš 0,33 buteliukų už 50 Dh (~5 € ) amerikietis kėlė nykštį į viršų ir nuošidžiai garbino dievų gėrimą. Vokiečiai ir mes žiūrėjom vieni į kitus su plačiom šypsenom ir nuomones apie tikrą gerą alų palikom ten, kur paprastai tokiose situacijose jos ir lieka...

Nuo ankstaus ryto kartu su gatvių valytojais šlavėm Marakešo turgų. Tik jie – šluotom, o mes – akim ir piniginėm. Nepraleiskit šanso, dosniai apsipirkit pirkit Marakešo turguj – kitų miestų turgūs ne tokie turtingi pasiūla, o ir derybos nebūna tokios sėkmingos. Popiet autobusu pajudėjom vandenyno link.

LENGVAS BRIZAS IR VANDENYNO KAPRIZAS

Nors ir neplanavome, kada turėtume atvykti į Essaouira‘ą, bet faktas, kad atvykom geroookai per vėlai. Tamsa, stoties rajonas, kreivi žvilgsniai į šviesios odos mergaites akivaizdžiai nenutuokiančias, į kurią pusę eiti, spygliuota kalėjimo tvora šalia (rimtai???)... Aišku, sėkmė mūsų nepametė, radom mediną (senamiestį) ir atkapstėm dar veikiantį riad‘ą (marokietiškas B&B). Už 600 Dh (~60 €) gavome nuostabius du sujungtus kambarius DVIEMS(!) naktims. Pusryčiai ant stogo, aišku, įskaičiuoti. Po sanatorijos ryte ant stogo, klausantis giedančių gaidžių ir lūžtančių Atlanto bangų, išlingavom į pirmąjį tikrą pasimatymą su Essaouira. Susitikom su ja žvejų turguj. Apžiūrėti tik ką pagautus aštuonkojus, ryklius, jūrų ežius ir dar daug neatpažintų objektų nebuvo gana, todėl žengėm drąsų žingsnį ir užėjom paragauti kątik čia pat sugautų ir prie mūsų akių iškeptų jūros gėrybių ir žuvų. Už 100 Dh (~10 €) dviese gavome dvi lėkštes salotų, dvi dideles X žuvis, lėkštę X mažų žuvelių, lėkštę krevečių, lėkštę kalmarų, lėkštę aštuonkojukų, du dubenėlius prancuziškos duonos, ir du Colos buteliukus. Nerealu, bet realu! Keisčiausias Essaouira’os dalykas – taksi kainos. Mieste dienos metu nuvažiavus BET KOKĮ atstumą mokėti reikia 7 Dh (~0,7 €). Dėmesio, naktį tarifas kyla – 8 Dh (~ 0,8 €).

30 VALANDŲ IKI ROJAUS

Kelionė iki mūsų kito tikslo truko nei daug nei mažai – 30 valandų. Keliavom maršrutu Essaouira-Marakešas-Fes‘as-Chefchaouen‘as. Fese netyčia sustojom 7 valandom. Laukėm stoty savo kito autobuso, užkalbino mus pseudo gidas, įkalbėjo mus eiti su juo į trumpą pseudo paklajojimą po Fes‘o medinos “reikšmingus” objektus (smarkiai mokamus), nuvežė į garsiasias odų raugyklas, kur sumokėjom už įėjimą ir žymieji „spalvoto skysčio kubiliukai“ BUVO TUŠTI. Pasirodo, jau kelis mėnesius vyksta renovacija. Pseudo gidas sako “UPS”. Mūsų pseudo ekskursijos vyšnia ant torto buvo kilimų parduotuvė. Tik atvykus į Maroką man buvo aišku – marokietiški kilimai gražesni už mano gražiausią rūbą spintoj. Tačiau kelionei įpusėjus supratau, kad lėšų (ir vietos kuprinėj) kilimams TIKRAI nėra. Ir ką galvojat... Pasodino mus kilimų parduotuvėj ant fotelių, pradėjo vaišinti mėtų arbata... ir prasidėjo valandos trukmės kilimų madų šou. Buvom tvirtai apsisprendusios JOKIŲ kilimų nepirkti. Po pusantros valandos išėjome su kaktuso šilko kilimu kuprinėj. (Tik grįžus atgal į Lietuvą susiprotėjom pagooglinti, ar kaktuso šilkas yra realus dalykas). Žinoma, pseudo gidas nebūtų pseudo, jeigu ekskursijos pabaigoj nebūtų paprašęs dvigubai daugiau pinigų... Pasipykę atidavėm jo išmaldautus 400 Dh (~40 €) ir pasukom autobusų stoties link, kurios, aišku, neradom ir pasiklydom. Sėdom į taksi, kurio vairuotojas nesuprato, ko mes norim, ir nuvežė mus į kitą miesto galą. Po valandos pagaliau sėdėjom jau kitoje Fes‘o autobusų stotyje su bilietais į Chefchaouen‘ą , su fantastiškai ištuštėjusiom piniginėm ir pamokslais galvose. Už šešių valandų palietėm mėlyną Chefchaouen medinos grindinį.

MĖLYNIŲ ROJUS

Apie Chefchaouen‘o grožį daug sakyti nereikia. Viskas mėlyna. Viskas. Labai ramu. Sakyčiau, marokietiškas Birštonas. Mūsų viešbutis atsiėjo mums už dvi nakvynes 200 Dh (~20 €) žmogui + 20 Dh (~2 €) už pusryčius (ant stogo terasos, aišku). O aš įvertinčiau tai pridėdama dar bent vieną nulį... Ryte gerti kavą besiklausant marokietiškas giesmes giedančių gaidžių iš mėlynų tvartelių mėlynuose kiemuose yra iki mėlynumo pasakiška. Žinoma, ryte vėsoka – NES ANT MIESTO ŠEŠĖLĮ META DIDŽIULIS KALNAS, kuris yra visiškai nuostabus. Valanda nuo miesto specialiu taksi ir pasiekti galima įspūdingą nacionalinį parką. Vieni renkasi ėjimą grožėtis kriokliais. Kiti, arba kitaip – mes, renkasi posūkį į dešinę ir kopimą į kalnus. Pusantros valandos kopėm ir grožėjomės visiškai laukine gamta. Kalnai buvo tokie „laukiniai“ ir nenulaipioti, kad daug kur čiuožėm, slydom, kliuvom ir griuvom. Chefchaoun‘e mėlynos ne tik gatvės ir sienos, bet ir mūsų alkūnės bei keliai. Mėlynių rojus.

Kelionę pradėjome dviese. O baigėme jau trise – mes dvi ir visad kažką slepiantis Marokas.

2016-tais metais keliautojai liaupsino Maroką – būtent ši šalis buvo nominuota kaip madingiausia kelionių kryptis. Lengva egzotika ir geras poilsis, puikus skrydžio ir kokybės santykis, harmoningi marokietiški ritmai ir ŠILUMA, kurios mums taip dažnai trūksta. Šiandien, rašant šį įrašą, akį merkia saulė, lyg kviesdama į Marokietišką nuotykį.

Turi savo istoriją?